Goodpasture sindromas

Goodpasture sindromas – autoimuninė patologija, kuriai būdingas autoantikūnų susidarymas į inkstų glomerulų ir plaučių alveolių bazinę membraną. Klinikiškai Goodpasture sindromas pasireiškia kaip pasikartojantis plaučių kraujavimas, progresuojanti glomerulonefritas ir inkstų nepakankamumas. Goodpasture sindromo diagnozę patvirtina antikūnų aptikimas glomerulinės bazinės membranos atžvilgiu (Anti GBM), inkstų ir plaučių biopsija, plaučių rentgeno tyrimas. Gydymas Goodpasture sindromu apima gydymą imunosupresija (gliukokortikosteroidai, citostatikai), plazmos mainai, liudija – hemodializė, inkstų transplantacija.

• Goodpasture sindromo priežastys
• Goodpasture sindromo simptomai
• Diagnozė Goodpascher sindromas
• Goodpasture sindromo gydymas ir prognozė

Goodpasture sindromas

Goodpasture sindromas — inkstų ir plaučių kapiliarų pažeidimas, vystantis glomerulonefritas ir hemoraginis pneumonitas. Pirmą kartą šios patologijos požymiai buvo aprašyti 1919 m. Amerikos patofiziologas E.Turite. Goodpascher, už kurį buvo paskirta liga. Reumatologijoje Goodpascherio sindromas reiškia sisteminį kraujagyslį ir dažnai vadinamas «hemoraginis plaučių inkstų sindromas», «hemoraginis pneumo­su glomerulonefritu», «idiopatinė plaučių hemosiderozė su nefrija­tom». „Goodpasture“ sindromo atsiradimo dažnis yra 1 atvejis 1 milijonui. gyventojų. Yra du paplitimo amžius – per 20-30 metų ir 50–60 metų; daugiausia vyrai serga. Nesant gydymo Goodpasture sindromu, pacientų mirtingumas siekia 75–90 metų%.

Goodpasture sindromo priežastys

Etiologiniai ligos mechanizmai nėra patikimai nustatyti. Klinikiniai stebėjimai rodo ryšį tarp Goodpasture sindromo ir ankstesnės virusinės infekcijos (gripo, virusinis hepatitas A ir kiti.), vaistus (karbimazolo, penicilamino), profesinius pavojus (organinių tirpiklių garų įkvėpimas, lakai, benzinas), hipotermija, rūkymas. Žmonėms būdingas genetinis polinkis į šį sindromą–HLA-DRwl5 terpė, HLA-DR4 ir HLA-DRB1 aleliai. Aprašyti Goodpasture sindromo šeimos atvejai.

Pagal tam tikrą etiologinį veiksnį, dėl imuninės sistemos tolerancijos pokyčių, organizmas pradeda gaminti autoantikūnus į plaučių alveolių ir inkstų glomerulų bazinę membraną. Manoma, kad IV tipo kolageno grandinės struktūrinis komponentas a-3 veikia kaip autoantigenas, plaučių ir inkstų kapiliarų bazinėse membranose. Formuojami antikūnai (Gbm antikūnai) jungia antigenus, esant C3 komplementui; gauti imuniniai kompleksai yra nusodinami palei pagrindo membranas, sukelia inkstų glomerulų imuninę uždegimą (glomerulonefritas) ir alveoliai (alveolitas). Plėtojant autoimuninį uždegimą, svarbus vaidmuo tenka ląstelių elementų aktyvavimui (T limfocitai, endotelio ląsteles, monocitų, alveoliniai makrofagai, polimorfonukleukozitai), citokinai (insulino tipo, trombocitų augimo faktorius, naviko nekrozės veiksniai, interleukinas-1), laisvieji radikalai, proteolitiniai fermentai ir kiti veiksniai, kenkia inkstų ir plaučių audiniams.

Goodpasture sindromo patomorfologiniai substratai yra hemoraginis nekrotizuojantis alveolitas ir nefrozonfritas. Histologinis inkstų audinio tyrimas atskleidžia proliferacinę membraną, proliferacinis arba nekrotizuojantis glomerulonefritas, sklerozė ir inkstų parenchimos fibrozė. Plaučių audinio morfologinis tyrimas atskleidžia kapiliarinę interalveolinę septa, plaučių infiltratai, hemosiderozė, pneumklerozė.

Goodpasture sindromo simptomai

Yra trys klinikinio Goodpasture sindromo variantai: piktybinis, vidutinio sunkumo ir lėtai. Pasikartojantis hemoraginis pneumonija ir sparčiai progresuojanti glomerulonefritas būdingi piktybiniam kursui. Antrojo tipo plaučių ir inkstų sindromas išsivysto lėčiau ir yra vidutiniškai ryškus. Trečiąjį „Goodpasture“ sindromo variantą dominuoja glomerulonefritas ir lėtinis inkstų nepakankamumas; plaučių apraiškos atsiranda vėlai.

Goodpasture sindromo piktybinis variantas debiutuoja su plaučių kraujavimu ir ūminiu inkstų nepakankamumu, reikia intensyvios priežiūros (vandens ir elektrolitų sutrikimų šalinimas, kompensacija už kraujo netekimą, deguonies įkvėpimas, Mechaninė ventiliacija, hemodializė arba peritoninė dializė). Kitais atvejais liga gali prasidėti nuo bendrų simptomų: subfebrilinė būklė, negalavimai, svorio netekimas. Kartais prieš pateikiant skundą, perduodamas ARVI. Iš specifinių simptomų plaučių pažeidimo simptomai paprastai yra pirmieji — kosulys, progresuojančios dusulys, cianozė, krūtinės skausmas, pasikartojanti hemoptizė arba plaučių­naujas kraujavimas. Goodpasture sindromo plaučių pažeidimus dažnai sukelia širdies astma ir plaučių edema.

Netrukus į plaučių apraiškas įtraukiami inkstų simptomai: hematurija, oligūrija, periferinė edema, arterinė hipertenzija. 10-15% Pacientai Goodpasture sindromas pasireiškia klinikiniais glomerulonefrito požymiais. Daugeliu atvejų ligos eigą lydi mialgija, artralgija, odos ir gleivinės kraujavimas, intraretinaliniai kraujavimai, perikarditas.

Diagnozė Goodpascher sindromas

Nagrinėjant pacientus, sergančius „Goodpasture“ sindromu, pastebima odos blyškumas, pastoznost ar veido patinimas. Plaučiuose išgirsta sausos ir drėgnos rotelės, kurių skaičius didėja hemoptizės metu ir po to. Apskritai, kraujo tyrimas nustatomas hipochrominė anemija, anizocitozė, poikilocitozė, leukocitozė, staigus ESR padidėjimas. Šlapimo analizei būdinga proteinurija, cilindrurija, eritrociturija; pavyzdys Zimnitsky atskleidžia isohypostenuriją. Biocheminėje kraujo analizėje lemia kreatinino kiekio padidėjimas, karbamido, seromucoid; sumažėjusi geležies koncentracija. Goodpascherio sindromui būdingas didelis raudonųjų kraujo kūnelių skaičius, siderofagas ir hemosiderinas bendroje krūties analizėje.

Labiausiai jautrus ir specifinis „Goodpasture“ sindromo diagnozavimo metodas yra antikūnų nustatymas glomerulinio pagrindo membranai (Anti-GBM) naudojant ELISA arba RIA. Plaučių rentgenogramose aptinkami keli fokusiniai šešėliai. „Goodpasture“ sindromo morfologinis patvirtinimas pagrįstas plaučių ir inkstų biopsijos duomenimis. Instrumentinės diagnostikos rezultatai yra antrinės svarbos: spirometrija, Inkstų ultragarsas, EKG, Echokardiografija.

Kaip diagnostinės veiklos dalis būtina pašalinti plaučių vėžį, tuberkuliozė, bronchektazė, idiopatinė plaučių hemosiderozė, sisteminė raudonoji vilkligė, periarteritas nodosa, hemoraginis vaskulitas, Churgo-Strausso sindromas, Wegenerio granulomatozė, mikroskopinis poliangitas, kriogenobulinemija. „Goodpasture“ sindromo diagnostika ir gydymas turėtų būti atliekami bendromis specialistų pastangomis — reumatologai, pulmonologai, nefrologai.

Goodpasture sindromo gydymas ir prognozė

Ūminio Goodpasture sindromo laikotarpiu nurodomas pulsinio gydymo metilprednizolonu arba kombinuotu impulsiniu gydymu paskyrimas (metilprednizolono+ciklofosfamidas) po to, kai buvo atliktas klinikinis, laboratorinis ir rentgeno remisijos atvejis. Siekiant pašalinti cirkuliuojančius imuninius kompleksus, atliekama plazmaferezė. Simptominis gydymas Goodpasture sindromu apima perpildymą­eritrocitų masė ir plazma, geležies preparatų vartojimas. Keičiantis galutiniam inkstų nepakankamumui, naudojamos hemodializės sesijos. Nefrektomijai gali tekti persodinti inkstus, tačiau tai nepanaikina nekrotizuojančio glomerulonefrito pasikartojimo transplantate.

„Goodpasture“ sindromo eiga nuolat progresuoja; prognozė – mažai vilčių. Pacientų mirtis, kaip taisyklė, dėl gausaus plaučių kraujavimo, sunkus inkstų ar kvėpavimo nepakankamumas. Piktybiniame variante mirtis įvyksta per kelias savaites; kitais atvejais vidutinė gyvenimo trukmė svyruoja nuo kelių mėnesių iki 1-3 metų. Literatūroje aprašomas vienas spontaniškas remisijos Goodpasture sindromas.