Narkotikų lupus
Narkotikų lupus – grįžtamasis lupuso sindromas, sukeltas vaistas. Klinikiniai vaistiniai lupusai yra panašūs į SLE ir apima karščiavimą, artralgija, mialgija, poliartritas, pleuritas, pneumonitas, hepatomegalia, glomerulonefritas. Diagnozė pagrįsta būdingais laboratoriniais kriterijais (kraujo antinuklidinio faktoriaus nustatymas, antinuklidiniai antikūnai, LE ląstelės) ir simptomų sujungimą su tam tikrų vaistų vartojimu. Paprastai narkotinių lupų pasireiškimai išnyksta po to, kai panaikinamas reikšmingo vaisto priežastis; sunkiais atvejais skiriami kortikosteroidų vaistai.
- Lupus erythematosus priežastys
- Simptomai narkotikų lupus
- Vaisto lupus diagnozė
- Lupus erythematosus gydymas
Narkotikų lupus
Narkotikų lupus (narkotikų lupus sindromas) – simptomų kompleksas, sukeltas šalutinis poveikis narkotikams ir mažėja po jų panaikinimo. Narkotikų lupus jos klinikinių apraiškų ir imunobiologinių mechanizmų, panašių į sisteminę raudonąją vilkligę. Reumatologijoje lupus eritematosus diagnozuojamas maždaug 10 kartų mažiau, nei idiopatinė SLE. Daugeliu atvejų pacientams, sergantiems virš 50 metų, atsiranda vaistų sukeltas raudonojo vilko sindromas, dažniausiai vyrams ir moterims.
Lupus erythematosus priežastys
Lupusas gali išsivystyti ilgą laiką vartojant įvairias vaistus arba dideles jų dozes. Vaistai, kurių šalutinis poveikis žinomas, yra antihipertenziniai vaistai (metildopa, hidralazinas, atenololis), antiaritminis (Novokainamidas), tuberkuliozė (izoniazidas), antikonvulsantai (hidantoinas, fenitoinas), sulfonamidai ir antibiotikai (penicilinas, tetraciklinas), neuroleptikai (chlorpromazinas), ličio druskos, pelenaikad ir kiti vaistai. Dažniausias narkotikų lupus atsiranda pacientams, arterinė hipertenzija, aritmija, tuberkuliozė, epilepsija, reumatoidiniu artritu, infekcinių ligų ir išvardytų narkotikų vartojimą. Galimas lupuso sindromo vystymasis moterims, ilgalaikių geriamųjų kontraceptikų.
Lupus erythematosus patogenezė siejama su šių vaistų gebėjimu sukelti antinuklidinių antikūnų susidarymą organizme (Ana). Genetinis nustatymas atlieka svarbų vaidmenį jautriai patologijai, būtent – paciento acetilinimo fenotipas. Lėtą šių vaistų acetilinimą kepenų fermentais lydi didesnių AHA titrų gamyba ir dažnesnis vaisto lupuso vystymasis. Tačiau, pacientams, sergantiems lupus sindromu, prokaino ar hidralazino sukeltas poveikis, nustatė lėtą acetilinimo tipą.
Apskritai, tikimybė susirgti raudonąja vilklige priklauso nuo vaisto dozės ir farmakoterapijos trukmės. Su ilgalaikiais vaistais 10-30% pacientams, turintys antinuklidinių antikūnų serume, atsiranda lupuso tipo sindromas.
Simptomai narkotikų lupus
Lupus erythematosus klinikoje vyrauja paplitę reiškiniai, sąnarių ir širdies ir plaučių sindromai. Ši liga gali pasireikšti smarkiai arba palaipsniui su tokiais netiksliniais simptomais, kaip nepritarimas, mialgija, karščiavimas, nedidelis kūno svorio sumažėjimas. 80% artralgija sergantiems pacientams, rečiau – poliartritas. Pacientams, organizmo antiaritminių vaistų (prokainamidas) serozitas (eksudacinis pleuritas, perikarditas), širdies tamponadas, pneumonitas, aseptiniai infiltratai į plaučius. Kai kuriais atvejais gali išsivystyti limfadenopatija, hepatomegalia, odos išbėrimas.
Skirtingai nuo idiopatinės sisteminės raudonosios vilkligės, su vaistų sukeltu sindromu, skruostuose retai randama drugelio eritema, opinis stomatitas, Raynaudo sindromas, alopecija, nefrozinis sindromas, neurologiniai ir psichiniai sutrikimai (traukulių sindromas, psichozė). Tačiau, narkotikų lupus, dėl apresino, būdingas glomerulonefrito vystymasis.
Vaisto lupus diagnozė
Nuo pirmųjų klinikinių raudonojo vilkligės simptomų atsiradimo iki diagnozės atsiradimo jis dažnai eina nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Per šį laiką pulmonologas gali ištirti pacientus be rezultatų, kardiologas, reumatologas apie individualias sindromo apraiškas. Teisinga diagnozė yra įmanoma, išsamiai įvertinus klinikinius simptomus, lyginant ligos požymius su tam tikrų vaistų vartojimu, imunologinius tyrimus.
Labiausiai specifiniai laboratorijos kriterijai, nukreipta į raudoną vilkligę, yra kraujo antinuklidinių antikūnų buvimas (histono antikūnai), antinuklidinis faktorius, antikūnų prieš vienos grandinės DNR, LE ląstelės, papildo sumažinimas. Mažiau konkretus lupus sindromas, bet labai specifinis SLE, yra antikūnai prieš DNR DNR, anti-ro/SS-A, Į Sm-antigeną, anti-la/SS-B. Diferencinė vaistų lupus diagnozė turi būti atliekama naudojant idiopatinę SLE, piktybiniai navikai.
Lupus erythematosus gydymas
Narkotikų atšaukimas, sukelia lupus erythematosus, palaipsniui mažina klinikinius ir laboratorinius sindromo požymius. Klinikinių simptomų išnykimas paprastai pasireiškia per kelias dienas ar savaites nuo vaisto vartojimo nutraukimo. Antinukliniai antikūnai išnyksta lėčiau — per kelis mėnesius (kartais iki 1 metų ir ilgiau). Siekiant sumažinti sąnarių sindromą, galima paskirti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Sunkios raudonosios vilkligės, ilgalaikis klinikinių simptomų išlikimas, gliukokortikoidų vartojimas yra pagrįstas.
Narkotikų negalima vartoti spontaniškai ir nekontroliuojant, kad būtų išvengta lupuso vystymosi; farmakologinių vaistų skyrimas turėtų būti pagrįstas ir suderintas su gydančiu gydytoju. Siekiant išvengti raudonojo vilklio sindromo pasikartojimo, būtina tinkamai pakeisti reikšmingo narkotiko priežastį su alternatyviu vaistu.