Periferinis plaučių vėžys

Periferinis plaučių vėžys — piktybinis navikas, vystosi nuo alveolių, maži bronchai ir jų šakos; lokalizuotas plaučių periferijoje, nuo šaknų. Periferinio plaučių vėžio simptomai atsiranda vėlyvame etape, daigumo metu didelio bronchų naviko, pleura, krūtinės sienelė. Jie apima dusulį, kosulys, hemoptysis, krūtinės skausmai, silpnumas. Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į rentgeno šviesos duomenis, bronchografija, CT, bronchoskopija, skreplių citologija. Periferinio vėžio gydymas apima plaučių rezekciją (reikiamą sumą) kartu su chemo ir radioterapija.

• Periferinio plaučių vėžio priežastys
• Periferinio plaučių vėžio klasifikacija
• Periferinio plaučių vėžio simptomai
• Periferinių plaučių vėžio diagnostika
• Periferinio plaučių vėžio gydymas ir prognozė

Periferinis plaučių vėžys

Periferinis plaučių vėžys – plaučių vėžys, iš 4-6-osios eilės bronchų ir jų mažesnių pasekmių, nesusiję su bronchų liumeniu. Pulmonologijoje periferinis plaučių vėžys sudaro 12–37% visi plaučių navikai. Centrinio ir periferinio plaučių vėžio aptikimo santykis yra 2:1. Dažniausiai (70 m% atvejais) periferinis plaučių vėžys yra lokalizuotas viršutiniuose skilveliuose, rečiau (23%) – apatiniuose skiltuose ir labai retai (7%) – vidurio dešiniojo plaučių skiltyje. Periferinio plaučių vėžio pavojus yra ilgalaikis latentinis, asimptominis ir dažnas aptikimas jau pažengusioje arba neveikiančioje stadijoje. Pagal histologinę struktūrą, periferinis plaučių vėžys dažniau yra bronchoalveolinio adenokarcinomos arba plokščiųjų ląstelių karcinomos.

Periferinio plaučių vėžio priežastys

Pagrindiniai rizikos veiksniai, periferinio plaučių vėžio dažnis, yra suskirstyti į genetinius ir modifikuojančius. Tokiu atveju kalbama apie genetinio polinkio buvimą, jei pacientas anksčiau buvo gydomas piktybiniais kitų vietų navikais, arba turi giminaičius, plaučių vėžys. Tačiau paveldima našta nėra privalomas rizikos kriterijus. Dažniau periferinis plaučių vėžys išsivysto po egzogeninių ir endogeninių modifikuojančių veiksnių.

Svarbiausias iš jų yra poveikis aerogeninių kancerogenų bronchams, visų pirma, cigarečių dūmuose (nikotinas, piridino bazių, amoniako, dervos dalelės ir kt.). Plaučių vėžio dažnis aiškiai susijęs su trukme, rūkymo būdas, kasdien rūkytų cigarečių skaičius. Oso­rizikuoti, pradėjo rūkyti jaunystėje, giliai atsilieka­brawling, rūkyti 20 ar daugiau cigarečių per dieną. Ne mažiau reikšmingas periferinio plaučių vėžio ir kitų išorinių veiksnių etiologijoje: oro tarša pramoninėmis emisijomis, dulkių, dujų; kancerogenų gamyba (asbestą, grafito ir cemento dulkių, nikelio junginiai, chromas, arsenas ir t. d.).

Endogeninių veiksnių vaidmuo yra reikšmingas periferinio plaučių vėžio kilmei — plaučių ligomis (pneumonija, lėtinis bronchitas, rūkalių bronchitas, tuberkuliozė­lez, ribota pneumklerozė), kurie yra atsekti istorijoje daugeliui pacientų. Pagrindinis ligonių kontingentas yra vyresnis nei 45 metų. Periferinių navikų patogenezėje lemiamą vaidmenį atlieka mažų bronchų ir alveolių epitelio epitelio displazija. Neoplazmai išsivysto iš bazinio, sujungti, bronchų epitelio ląstelės, II tipo alveolocitų ir clara ląstelių.

Periferinio plaučių vėžio klasifikacija

Periferinio plaučių vėžio paplitimo klasifikacija, pasiūlė Maskvos tyrimų institutas. F.A. Herzen, apima keturis etapus:

I — naviko skersmuo iki 3 cm, plaučių parenchimoje;

II – auglio skersmuo nuo 3 iki 6 cm, esančios akcijos ribose; vienkartinės metastazės randamos bronchopulmoninėje limoje­fouzla;

III – auglys, kurio skersmuo yra didesnis kaip 6 cm, viršija dalį; apertūra vietinėje vietovėje gali sudygti, krūtinės sienelė; daugybinių metastazių randama intratakaliniuose limfmazgiuose;

IV – auglio daigumas diafragmoje, krūtinės sienelė, organstinaliniai organai ilgoje vietoje; aptinkamos tolimos metastazės, pleuros karcinomatozė, vėžio pleuritas.

Be to, yra trys klinikinės periferinės plaučių vėžio formos: mazgas, plaučių uždegimas ir Pancosta vėžys (plaučių vėžys). Nodalinė forma kilęs iš galinių bronchų ir kliniškai pasireiškia tik po didelių bronchų ir gretimų audinių daigumo. Pneumoninė forma periferinis plaučių vėžys išsivysto plaučių parenchimoje, pasižymi infiltruojančiu augimu; histologiškai visada adenokarcinoma; kliniškai primena vangią pneumoniją. Lokalizavimo funkcijos apinis plaučių vėžys sukelia naviko infiltraciją į gimdos kaklelio ir brachialinio nervo pluošto naviką­mažesnis, šonkaulių, stuburo ir atitinkamų klinikinių simptomų. Kartais prie šių trijų pagrindinių formų pridedamas cavitary plaučių vėžys (pseudo-cavernous puvimo ertmės formavimas) ir kortikos pleuros vėžys (ateina iš dangčio sluoksnio, plinta ant pleuros palei stuburą, dygsta krūtinės sienelės audinys).

Periferinio plaučių vėžio simptomai

Periferinis plaučių vėžys ilgą laiką išsivysto be klinikinių simptomų. Asimptominę stadiją galima nustatyti naudojant fluorografiją, akivaizdžių klinikinių simptomų, kaip taisyklė, tai jau gana vėlai — III etape. Nodalinis srautas, periferinės plaučių vėžio pneumonija panašios ir apinės formos turi savo klinikines savybes.

Bokšto forma paprastai deklaruoja save, kai didesnis bronchas yra spaudžiamas arba dygsta, pleura, laivų ir kitų konstrukcijų. Šiame etape pasireiškia dusulys, nuolatinis kosulys su riebiu skrepliu ir kraujo dryžiais, krūtinės skausmas. Pacientas pradeda nerimauti dėl bendros sveikatos būklės pablogėjimo: priežastinis silpnumas, temperatūros padidėjimas, svorio netekimas. Galimas paraneoplastinio sindromo vystymasis – osteoatopatija, pirštų ir t deformacijų. n.

Pneumonija panaši periferinio plaučių vėžio forma pasireiškia kaip tipinė ūminė pneumonija – apsinuodijimo sindromu, karščiavimas karščiavimas, drėgnas kosulys su sunkiu putų skreplių atskyrimu. Dažnai lydi eksudacinio pleuritas.

Vėžys Pancost markės trijų: naviko lokalizacija plaučių viršūnėje, hornerio sindromas, stiprus skausmas peties juostoje. Hornerio sindromas išsivysto su žemesnės gimdos kaklelio simpatinės gangliono daigumu ir apima ptozę, mokinių susitraukimas, pablogėjęs prakaitavimas viršutinėje galūnėje, skausmas skausmas pažeistoje pusėje. Skausmas gali plisti į visą peties juostą, apšvitinti; būdingas tuštingumas­tsev, silpni rankų raumenys. Perduodamas pasikartojantis gerklų navikas, atsiranda užkimimas. Skausmo sindromas plaučių vėžiu turi būti skiriamas nuo plexito ir osteochondrozės skausmo.

Pažangiais atvejais periferinį plaučių vėžį gali lydėti geresnis vena cava sindromas, kompresijos sindromas, pleuros suleidimas, neurologiniai sutrikimai.

Periferinių plaučių vėžio diagnostika

Ilgalaikis asimptominio periferinio plaučių vėžio laikotarpis apsunkina ankstyvą diagnozę. Fizinis­pradiniai ligos etapai nėra pakankamai informatyvūs, todėl pagrindinis vaidmuo skiriamas radiacijos diagnostikos metodams (radiografija, bronchografija, Plaučių CT).

Rentgeno vaizdas priklauso nuo formos (mazgas, cavitary, apical, pneumoniae) periferinis plaučių vėžys. Tipiškiausias yra heterogeniškos sferinės formos šešėlio su netolygiais kontūrais nustatymas, apsuptas švelniu «spindulinis halo»; kartais apibrėžiami puvimo ertmės. Pankost vėžio metu dažnai nustatomas I-III šonkaulių sunaikinimas, apačioje­jų kaklo ir viršutinės krūtinės slankstelių. Bronchogramos rodo mažų bronchų amputacijas, bronchų šakų susiaurėjimas. Sudėtingais atvejais naudojami plaučių rentgenogramos arba plaučių MRT.

Bronchoskopija periferiniam plaučių vėžiui nėra tokia informatyvi, kaip ir centrinėje, tačiau kai kuriais atvejais tai leidžia vizualizuoti netiesioginius naviko augimo požymius (bronchų stenozė), transbronchinė biopsija ir endobronchinė ultragarso diagnostika. Netipinių ląstelių aptikimas krūtų ar bronchoalveolinių skalūnų citologinio tyrimo metu patvirtina neoplastinį patologinio proceso pobūdį.

Diferencinės diagnostikos plane būtina atlikti echinokokozės pašalinimą, plaučių cistos, abscesas, gerybinis plaučių navikas, tuberkulomai, ilgalaikė pneumonija, Hodžkino liga, pleuros mezoteliomą. Dėl to pacientui, turinčiam įtariamą periferinį plaučių vėžį, turėtų kreiptis pulmonologas, phtisiologas, krūtinės chirurgas ir onkologas.

Periferinio plaučių vėžio gydymas ir prognozė

Terapinės plaučių vėžio gydymo taktika parenkama priklausomai nuo stadijos, kuris atskleidė naviko procesą. Kombinuotas gydymas duoda geriausius rezultatus, įskaitant operacijas, papildyta chemoterapija ar radioterapija.

Plaučių rezekcija lobektomijos ar bilobektomijos tūriu yra taikoma tik I-II etapams. Plaučių vėžio rezekcija pasižymi savomis savybėmis ir gali būti papildyta šonkaulio rezekcija, laivams, limfadenektomija ir t. d. Pacientai, kuriems būdinga išplitusi pneumonektomija. Su kontraindikacijomis chirurginiam gydymui (proceso aplaidumas, mažas kūno rezervo pajėgumas, amžiaus, susijusių ligų), taip pat atsisakymas operuoti, radioterapija arba chemoterapija yra pasirinktas metodas. Apšvitinamos dvi zonos: periferinis dėmesys ir regioninė metastazė. Klinikinės terapijos metu paprastai naudojamas metotreksatas, ciklofosfamidas, vinkristinas, doksorubicino, cisplatinos ir kitų citostatikų įvairiais deriniais:

Pagrindiniai veiksniai, nustatant vėžio patologijos prognozę, laikomas proceso etapu, radikalus gydymas, histologinis naviko diferenciacijos tipas ir laipsnis. Po radikalaus bendro periferinio plaučių vėžio gydymo 5 metų išgyvenimas I etape yra 60 metų%, su II – 40%, III – mažesnis nei 20%. Kai IV stadijoje aptinkamas navikas, prognozė yra nepalanki.