Pfeiffero sindromas

Pfeiffero sindromas – genetinė liga su autosominiu dominuojančiu paveldėjimo mechanizmu, būdingas pablogėjęs kaukolės ir galūnių kaulų formavimas. Simptomai yra kaukolės deformacijos (dėl craniosynostozės), pirštų ir pirštų kaulai. Kai kurioms ligos formoms būdingas kurtumas, intelektiniai sutrikimai, dantų patologijos. Pfeiffero sindromas diagnozuojamas remiantis paciento dabartinės būklės duomenimis, rentgeno tyrimai, molekulinės genetinės analizės. Nėra specialaus gydymo, taikyti paliatyvias priemones, kad būtų išvengta sunkių komplikacijų (įskaitant chirurginį pobūdį) ir simptominį gydymą.

• Pfeiffero sindromo priežastys
• Pfeiffero sindromo klasifikacija ir simptomai
• Pfeiffero sindromo diagnostika ir gydymas

Pfeiffero sindromas

Pfeiffero sindromas – įgimtas genetiškai nustatomas kaukolės ir galūnių susidarymo pažeidimas, kuri pasižymi craniosinostoze, veido deformacija, pirštų išplitimas ir sutrumpinimas, dažnai pasitaiko. 1964 m. Šią ligą pirmą kartą apibūdino vokiečių pediatras Rudolf Pfeiffer, Vėliau buvo nustatytos kelios klinikinės patologijos formos. Pagal šiuolaikinę genetiką, Pfeiffero sindromas yra autosominė dominuojanti būsena su visišku penetrantu, pacientų lytinis pasiskirstymas neturi savybių – su tuo pačiu dažniu serga kaip berniukai, taip mergaitės. Įvykis nėra tiksliai apibrėžtas, pagal kai kurias ataskaitas tai yra apie 1:100 000 naujagimių. Šios ligos pasiskirstyme nėra nacionalinių ar rasinių modelių. Kalbant apie Pfeiffero sindromą, ankstyvoji diagnozė yra labai svarbi, kadangi ligos prognozė ir būsimo paciento gyvenimo kokybė priklauso nuo paliatyvaus gydymo pradžios.

Pfeiffero sindromo priežastys

Nepaisant to, Pfeiffero sindromas yra paveldima liga su autosominiu dominuojančiu perdavimo mechanizmu, dauguma šios patologijos atvejų atsirado dėl spontaniškų germinacinių mutacijų tėvų ląstelių. Tuo pačiu metu dėl valstybės vystymosi atsako dviejų genų defektai, baltymai, kuriuos jie koduoja, turi panašias funkcijas. Pirmasis genas – FGFR1, yra 8 chromosomoje ir koduoja baltymo receptoriaus seką iki fibroblastų augimo faktoriaus-1. Dažniausiai pasitaikantis genetinio defekto tipas yra klaidos mutacija 252Pro-Arg 7a eksone. Kitas genomas, mutacijos, dėl kurių atsiranda Pfeiffero sindromas, yra FGFR2, yra 10 chromosomoje – jo ekspresijos produktas taip pat yra fibroblastų augimo faktoriaus receptorius (RFRF-2). Šiame gene nustatyta daugiau kaip 26 skirtingų mutacijų variantų, gali sukelti įvairias Pfeiffero sindromo formas.

Dėl, kad minėti baltymai turi labai panašias funkcijas, Pfeiffero sindromo su FGFR1 ir FGFR2 geno defektais patogenezė taip pat yra labai panaši. Dėl neveiksmingų mutacijų baltymo struktūra išryškėjo, dėl to, kad gautas receptorius negali visiškai bendrauti su stimuliuojančia medžiaga (fibroblastų augimo faktorius) ir perduoti informaciją ląstelės viduje. Kadangi fibroblastai aktyviai dalyvauja osteogenezės procesuose embriono laikotarpiu ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, toks receptorių pasikeitimas sukelia įvairias kaulų patologijas.

Tai patvirtina faktas, kad genų defektai FGFR1, be Pfeiffero sindromo, sukelti 1 tipo trigonocefaliją ir keletą kitų pažeidimų, ir FGFR2 – į nespecifinę craniosinozę, Kruzono sindromas ir kitos panašios patologijos. Pfeiffero sindromas sukelia priešlaikinį kaukolės kaulų sukibimą, kas sukelia galvos ir veido deformaciją, padidinti intrakranijinį spaudimą – tai yra, savo ruožtu, gali sukelti daugybę antrinių sutrikimų nuo neurosensorinių sutrikimų iki sunkių psichikos atsilikimų.

Pfeiffero sindromo klasifikacija ir simptomai

Šiandien išskiriami bent trys klinikinės Pfeiffero sindromo formos, kurie skiriasi pažeidimų sunkumu, ligos eiga ir prognozė. Šio skirtumo priežastis yra patologijos vystymosi molekuliniai-genetiniai mechanizmai – 1 tipą sukelia viena FGFR1 geno mutacija (252Pro-Arg) ir kai kurie FGFR2 struktūros pažeidimai, kadangi antrąjį ir trečiąjį tipus sukelia skirtingi tik FGFR2 geno variantai. Šiuo metu tiriamos kiekvienos ligos formos patogenezės subtilesnės savybės. Dėl būdingo klinikinio vaizdo, ekspertai gali nustatyti Pfeiffero sindromo tipą, remiantis tik patologijos simptomais. Molekulinė genetinė analizė daugeliu atvejų yra būtina tik galutiniam diagnozės patvirtinimui.

Pfeiffer 1 tipo sindromas yra labiausiai paplitęs ir nuspėjamasis ligos variantas. Šioje būsenoje nuo pat vaiko gimimo pastebimos veido vystymosi anomalijos – hipertelorizmas, nepakankamas žandikaulių kaulų išsivystymas, išplėstas lygus nosies ir nosies užpakalinis tiltas. Kartais galima pastebėti kietos gomurio ir exophthalmos dalijimąsi. Tokia Pfeiffero sindromo forma būdingi kaukolės formos pokyčiai sumažėja iki jo aukščio ir ilgio, asimetrija yra labai reti. Be to, gali atsirasti dantų anomalijų – dantų lenkimo kreivė, hipoplazija, priklausomybė nuo ėduonies. Galūnių kaulų deformacijos sumažėja iki pirmosios pirštų ir pirštų pirštų pailgėjimo, gali pasireikšti dalinis sindikatas.

Pfeiffer 2 tipo sindromas – sunkesnė liga, pasireiškia dideliu kaukolės kaulų sunkumu tarp jų ir daugelio kitų anomalijų. Galva dėl craniosinostozės įgyja būdingą formą «trefoil» arba «dobilų lapai», yra didelis hipoplazijos vidurio trečdalis veido. Dėl didelio kaukolės susidarymo pažeidimo, šio tipo Pfeiffero sindromui būdingas sunkus psichinis atsilikimas ir keletas neurologinių sutrikimų. Galūnių defektai sumažėja iki pirmųjų pirštų išsiplėtimo, sindaktiškai, alkūnės ankilozė. Be to, 2-ojo tipo „Pfeiffer“ sindromui dažnai būdingos įvairios vidaus organų anomalijos. Visi aukščiau minėti pažeidimai gali sukelti mirtį ankstyvame amžiuje.

Pfeiffer 3 tipo sindromas daugeliu atžvilgių panašus į savo apraiškas su ankstesne ligos versija, tačiau, craniosynostozė nesukelia galvijų deformacijų formų «dobilų lapai». Pacientai pastebėjo galvos aukščio padidėjimą, galūnių defektai (sindaktiškai, sąnarių ankilozė), exophthalmos, neurologiniai sutrikimai. Pfeiffero sindromui būdingas ankstyvas danties vystymasis, gana dažnai kūdikiai gimsta su jais (gimdymo dantys). Taip pat galimi vidaus organų defektai ir ankstyva mirtis dėl pažeidimų derinio.

Toks skirtumas tarp įvairių Pfeiffero sindromo klinikinių vaizdų ir prognozių palieka šios ligos paveldėjimą. Nuo pirmojo tipo, ypač laiku nustatant ir tinkamai gydant, būdinga išlaikyti normalų žvalgybos lygį, vaisingumo ir išgyvenamumo rodikliai, galimas autosominis dominuojantis patologijos perdavimas palikuonims. Sunkesni 2 ir 3 tipai dažniausiai sukelia ankstyvą pacientų mirtį ar gilų neįgalumą, šie pfeiffero sindromo variantai atsiranda tik dėl spontaniškų mutacijų.

Pfeiffero sindromo diagnostika ir gydymas

Labai svarbu laiku nustatyti Pfeiffero sindromą, kadangi tai leidžia laiku planuoti paliatyvų gydymą, taip išvengiant komplikacijų ir gerokai pagerinant paciento gyvenimo kokybę. Tačiau tai pasakytina tik apie 1 tipo ligas, kaip ir kiti patologijos variantai, apsigimimų kompleksas yra toks sunkus, kuri palieka mažai galimybių išsaugoti intelektą, ir toliau – ligonių gyvenimą. Ultragarsiniai metodai naudojami aptikti Pfeifferio sindromą (įskaitant prenatalinę diagnozę), radiografija, molekulinės genetinės analizės. Dėl prevencinio ultragarso nėštumo metu, kai ši liga pasireiškia 2-3 nėštumo trimestre, galite nustatyti kaukolės susidarymo pažeidimą, sindaktiškai, vidaus organų anomalijos.

Rentgeno metodai retai naudojami ankstyvam diagnozavimui Pfeiffero sindromui vaikams – daugiausia, atlikti kaukolės tyrimą, kuris nustato kraniosinostozės, turinčios skirtingą sunkumą, buvimą, žandikaulių hipoplazija, akių lizdų formos keitimas. Taip pat ant rentgeno spindulių galima nustatyti pečių ir pirštų kaulų formos pasikeitimus. Molekulinę genetinę diagnozę atlieka genetikas – šiuo atveju įtariamas 1 tipo Pfeiffer sindromas, ieškoma 252Pro-Arg taško mutacijos, tiesiogiai sekvenuojant FGFR1 geno eksoną 7a. Kitais atvejais atliekamas FGFR2 geno 7 ir 9 egzonų sekvenavimas – čia atsiranda dauguma defektų, atsiranda Pfeiffero sindromas. Diagnozuojant ligą, gali būti atliekamas medicininis vaizdavimas, siekiama nustatyti vidaus organų vystymosi sutrikimus.

Pfeiffero sindromo gydymas yra tik simptominis ir paliatyvus – specialistai stengiasi pašalinti padidėjusį intrakranijinį spaudimą, užtikrinti normalų nervų sistemos vystymąsi, sumažinti vidaus organų pažeidimų sunkumą. Tam plačiai naudojami chirurginiai metodai – pirštų atskyrimas, plastikinis kaukolė ir keletas kitų. Taip pat nurodykite vaistus, siekiama pagerinti nervų audinių mitybą – nootropiniai vaistai, vitaminų. Laiku gydant Pfeiffer 1 tipo sindromą, paciento išgyvenamumas gerokai padidėja. Deja, medicininės priežiūros dydis dažnai nepakankamas, kad būtų galima visiškai gydyti 2 ir 3 tipo Pfeiffero sindromo pacientus.

Pfeiffero sindromo prognozė ir prevencija

Pfeiffero sindromo prognozę lemia šios ligos variantas. Pirmasis tipas pasižymi santykinai palankia perspektyva, kuris priklauso nuo patologijos savalaikio nustatymo ir pasirinkto gydymo teisingumo. Palankiomis sąlygomis pacientai išlaiko normalų intelektą, gyvena senatvėje ir gali turėti palikuonių – o ligos perdavimo vaikams rizika yra bent 50 metų%. Tačiau 2 ir 3 tipų Pfeiffero sindromas yra labai prasta – neurologinių ir kitų sutrikimų derinys dažnai sukelia mirtį ankstyvoje vaikystėje. Netgi taikant paliatyvias priemones pacientams, sergantiems sunkia oligofrenija ir sunkia negalia. Pfeiffero sindromo prevencija, atsižvelgiant į dažnai spontanišką šio ligos vystymosi mechanizmą, įmanoma tik esant prenatalinei diagnozei ultragarsu ar genetiniais metodais.