Lėtinis glomerulonefritas

Lėtinis glomerulonefritas – progresuojantis difuzinis inkstų uždegimo imuninis uždegimas, sukeliantis sklerozę ir inkstų nepakankamumą. Lėtinio glomerulonefrito pasireiškimas priklauso nuo išsivysčiusios ligos formos: hipertenzija, nefrozinis, hematuric, latentinis. Klinikinis ir biocheminis šlapimo tyrimas naudojamas lėtiniam glomerulonefritui diagnozuoti, Inkstų ultragarsas, morfologinis inkstų audinio tyrimas (biopsija), ekskrecijos urografija, renografija. Lėtinio glomerulonefrito gydymas apima mitybos reguliavimą, kortikosteroidų, imunosupresinis, antikoagulianto, diuretikas, antihipertenzinis gydymas.

• Lėtinės glomerulonefrito priežastys
• Lėtinio glomerulonefrito klasifikacija
• Lėtinio glomerulonefrito simptomai
• Lėtinio glomerulonefrito diagnostika
• Lėtinio glomerulonefrito gydymas
• Lėtinio glomerulonefrito prognozė ir prevencija

Lėtinis glomerulonefritas

Lėtiniu glomerulonefritu urologijoje suprasite pirminę glomerulopatiją, skirtingą etiologijoje ir patomorfologijoje, lydi uždegiminiai ir destruktyvūs pokyčiai ir sukelia nefrosklerozę bei lėtinį inkstų nepakankamumą. Tarp visų gydomųjų patologijų, lėtinis glomerulonefritas yra apie 1–2 %, tai leidžia kalbėti apie santykinai didelį jų paplitimą. Lėtinis glomerulonefritas gali būti diagnozuotas bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau pirmuosius jade požymius atsiranda per 20-40 metų. Lėtinio proceso požymiai yra ilgi (daugiau nei metus) progresuojanti glomerulonefrito eiga ir dvišaliai difuziniai inkstų pažeidimai.

Lėtinės glomerulonefrito priežastys

Chronizavimas ir ligos progresavimas gali būti nevaldytos ūminio glomerulonefrito pasekmė. Tačiau dažnai būna pirminio lėtinio glomerulonefrito atsiradimo be ankstesnio ūminio išpuolio epizodo.

Visais atvejais nėra nustatyta lėtinio glomerulonefrito priežastis. Pagrindinė svarba yra susijusi su streptokokų nefritogeniniais kamienais ir lėtinės infekcijos židinių buvimu organizme (faringitas, tonzilitas, sinusitas, cholecistitas, kariesas, periodontitas, adnexitis ir pr.), patvarūs virusai (gripas, hepatitas b, herpes, vėjaraupiai, infekcinė mononukleozė, raudonukės, citomegalovirusinė infekcija).

Kai kuriems pacientams lėtinis glomerulonefritas atsiranda dėl genetinės polinkio (ląstelinio imuniteto ar komplemento sistemos defektai) arba įgimta inkstų displazija. Be to, neinfekciniai lėtinio glomerulonefrito veiksniai yra alerginės reakcijos į vakcinaciją, alkoholio ir narkotikų intoksikacija. Kitos imuninės uždegimo ligos gali sukelti difuzinį nephrons pažeidimą – hemoraginis vaskulitas, reumatas, sisteminė raudonoji vilkligė, septinis endokarditas ir t. d. Lėtinio glomerulonefrito atsiradimą palengvina aušinimas ir susilpnėjimas.

Lėtinio glomerulonefrito patogenezėje pagrindinis vaidmuo tenka imuniniams sutrikimams. Egzogeniniai ir endogeniniai veiksniai lemia specifinio CEC susidarymą, sudarytas iš antigenų, antikūnų, komplemento ir jo frakcijų (C3, C4), kurios yra kaupiamos ant glomerulio pagrindo membranos ir sukelia jo žalą. Lėtinio glomerulonefrito metu gliukozės pažeidimas­Gaidys yra intrakapiliarinis, trikdant mikrocirkuliacijos procesus, vėliau vystantis reaktyvus uždegimas ir distrofiniai pokyčiai.

Lėtinį glomerulonefritą lydi laipsniškas inkstų svorio ir dydžio sumažėjimas, inkstų audinio tankinimas. Mikroskopiškai nustatomas smulkiagrūdis inkstų paviršius, kraujavimas į tubulus ir glomerulius, smegenų ir žievės sluoksnio aiškumo praradimas.

Lėtinio glomerulonefrito klasifikacija

Etiopatogeniniu ryšiu izoliuojami lėtinio glomerulonefrito infekciniai-imuniniai ir neinfekciniai imuniniai variantai. Pagal patologinį aptiktų pokyčių vaizdą, minimalus, proliferacinis, membraninis, proliferacinė membraninė, mezanginio proliferacinio, lėtinio glomerulonefrito ir židininio glomerulosklerozės sklerozės tipai.

Lėtinio glomerulonefrito metu atsiranda remisijos ir paūmėjimo fazė. Ligos raida gali būti sparčiai progresuojanti (per 2-5 metus) lėtai (daugiau nei 10 metų).

Pagal pagrindinį sindromą yra keletas lėtinio glomerulonefrito formų – latentinis (su šlapimo sindromu), hipertenzija (su hipertenziniu sindromu), hematuric (su didele hematurija), nefrozinis (su nefroziniu sindromu), sumaišyti (su nefroziniu-hipertenziniu sindromu). Kiekviena iš šių formų vyksta kompensuojant ir dekompensuojant inkstų funkciją.

Lėtinio glomerulonefrito simptomai

Lėtinio glomerulonefrito simptomai dėl klinikinės ligos formos. Lėtinė lėtinės glomerulonefrito forma pasireiškia 45 metų% pacientams, išsiskiria su izoliuotu šlapimo sindromu, be edemos ir hipertenzijos. Jį apibūdina vidutinio sunkumo hematurija, proteinurija, leociturija. Lėtai palaipsniui (iki 10-20 metų), uremijos atsiradimas vėluoja. Hematurinis lėtinio glomerulonefrito variantas (5%) Pastebima nuolatinė hematurija, bruto hematurijos epizodai, anemija. Šios formos srovė yra palyginti palanki, uremija pasireiškia retai.

Hipertenzinė lėtinio glomerulonefrito forma išsivysto 20 metų% stebėjimas ir arterinė hipertenzija su lengvu šlapimo sindromu. Kraujo spaudimas pakyla iki 180-200/100-120 mm Hg. g., dažnai kyla didelių kasdienių svyravimų. Stebimi fondo pokyčiai (neuroretinitas), kairiojo skilvelio hipertrofija, širdies astma, kaip kairiojo skilvelio širdies nepakankamumo pasireiškimas. Hipertenzinės nefrito formos eiga yra ilga ir nuolat progresuoja, o jų pasekmė yra inkstų nepakankamumas.

Nefrotinis lėtinio glomerulonefrito variantas, 25% atvejais, srautai su dideliu proteinurija (virš 3 g/dieną.), nuolatinė difuzinė edema, hipo ir dysproteinemija, hiperlipidemija, serozinių ertmių dropsija (ascitas, hidroperikardija, pleuritas) ir susijusio dusulio, tachikardija, troškulys. Nefrotiniai ir hipertenziniai sindromai yra sunkiausi, mišrios lėtinės glomerulonefrito formos (7% pastabas). Pajamos su hematurija, sunki proteinurija, edema, arterinė hipertenzija. Nepageidaujamas rezultatas priklauso nuo greito inkstų nepakankamumo vystymosi.

Lėtinio glomerulonefrito diagnostika

Klinikiniai duomenys yra pagrindiniai lėtinio glomerulonefrito diagnozavimo kriterijai. Renkant istoriją atsižvelgiama į lėtinių infekcijų buvimą, ūminis ūminis glomerulonefritas, sisteminės ligos. Tipiniai šlapimo analizės pokyčiai yra raudonųjų kraujo kūnelių išvaizda, leukocitų skaičius, balionai, voverė, pokyčiai šlapime. Siekiant įvertinti inkstų funkciją, atliekami Zimnicio ir Rebergo mėginiai.

Lėtinio glomerulonefrito kraujyje randama hipoproteinemija ir disproteinemija, hipercholesterolemija, padidina antikūnų titrą streptokokui (ASL-O, antihyaluronidazė, antistreptokinazė), sumažintas komplemento komponentų kiekis (NW ir C4), IgM lygis didėja, IgG, IgA.

Inkstų ultragarsas su progresuojančia lėtinio glomerulonefrito eiga atskleidžia organų dydžio sumažėjimą dėl inkstų audinio sukietėjimo. Ekskrecijos urografija, pirelografija, nefroskintigrafija padeda įvertinti parenchimos būklę, inkstų funkcijos sutrikimo laipsnis. Norėdami nustatyti pokyčius iš kitų sistemų, atliekama EKG ir echokardiografija, Ultragarsas pleuros ertmėje, pagrindo tyrimas.

Priklausomai nuo lėtinio glomerulonefrito klinikinio varianto, reikalinga diferencinė diagnozė su lėtine pielonefritu, nefrozinis sindromas, policistinė inkstų liga, inkstų liga, inkstų tuberkuliozė, inkstų amiloidozė, arterinė hipertenzija. Nustatyti lėtinės glomerulonefrito histologinę formą ir jos aktyvumą, kaip ir patologijos su panašiomis apraiškomis pašalinimas, inkstų biopsija atliekama atlikus gautą inkstų audinio mėginį.

Lėtinio glomerulonefrito gydymas

Lėtinės glomerulonefrito priežiūros ir gydymo ypatumus lemia klinikinė ligos forma, sutrikimų progresavimo greitis ir komplikacijų buvimas. Rekomenduojama laikytis švelnaus gydymo, išskyrus perteklių, hipotermija, profesinius pavojus. Lėtinių glomerulonefritų remisijos laikotarpiu reikia gydyti lėtines infekcijas, procesą. Dieta, skiriamas lėtiniam glomerulonefritui, reikalauja riboti druską, alkoholio, prieskoniai, apskaitos girtų skysčių, padidinti kasdienį baltymų kiekį.

Lėtinio glomerulonefrito gydymas vaistais yra imunosupresinis gydymas gliukokortikosteroidais, citostatikai, NVNU; antikoaguliantų skyrimas (heparinas, fenindionas) ir antitrombocitinių preparatų ( dipiridamolio). Simptominė terapija gali apimti edemos diuretiką, antihipertenzinius vaistus nuo hipertenzijos. Be visiško stacionarinio gydymo kursų lėtinio glomerulonefrito paūmėjimo laikotarpiu, remisijos metu atlikti pagalbinę ambulatorinę terapiją, gydymas klimatiniuose kurortuose.

Lėtinio glomerulonefrito prognozė ir prevencija

Efektyvus lėtinio glomerulonefrito gydymas pašalina pagrindinius simptomus (hipertenzija, patinimas), atidėti inkstų nepakankamumo vystymąsi ir pailginti paciento gyvenimą. Visi pacientai, sergantys lėtiniu glomerulonefritu, yra gydytojo kabinete.

Labiausiai palanki prognozė yra latentinė lėtinės glomerulonefrito forma; rimtesnis – hipertenzija ir hematuric; nepalanki — nefrozinė mišri forma. Komplikacijos, blogėjanti prognozė, yra pleuropneumonija, pielonefritas, tromboembolija, inkstų eklampsija.

Kadangi negrįžtamų inkstų pokyčių atsiradimą ar progresavimą dažniausiai sukelia streptokokinės ir virusinės infekcijos, drėgnas peršildymas, jų prevencija yra ypač svarbi. Kartu su lėtine glomerulonefrito patologija reikalinga susijusių specialistų priežiūra – otolaringologas, stomatologas, gastroenterologas, kardiologas, ginekologas, reumatologas ir kiti.