Tricuspidinė stenozė

Tricuspidinė stenozė – tricuspidinio vožtuvo angos srities sumažinimas, sukelia kraujo tekėjimo kliūtį iš dešinės skersmens ertmės į dešinįjį skilvelį. Su tricuspidine stenoze išsivysto dusulys, bendras silpnumas, acrocianozė, venų perkrovimas didelėje apyvartoje (patinimas, ascitas, kaklo venų patinimas, sunkumas epigastrijoje ir dešinėje hipochondrijoje). Tricuspidinės stenozės diagnozavimo metodai yra fonokardiografija, elektrokardiografija, radiografija, Ultragarsas širdyje, skamba teisinga širdis. Tricuspidinės stenozės korekcija atliekama vožtuvo pagalba, baliono valvuloplastika, rečiau — tricuspidinio vožtuvo keitimas.

• Tricuspidinės stenozės priežastys
• Tricuspidinės stenozės klasifikacija
• Trichuspidinės stenozės hemodinamikos ypatybės
• Tricuspidinio stenozės simptomai
• Tricuspidinės stenozės diagnostika
• Tricuspidinės stenozės gydymas
• Tricuspidinės stenozės prognozė ir prevencija

Tricuspidinė stenozė

Trispuspidinė stenozė pasižymi dešinės atrioventrikulinės angos susiaurėjimu, kuris sukelia kliūtį fiziologiniam kraujo srautui iš dešinės skersmens į dešinįjį skilvelį. Izoliuota tricuspidinė stenozė yra 6-8% visi įsigyti širdies defektai. Dažnai kardiologijoje yra tricuspidinė širdies liga arba tricuspidinės stenozės ir mitralinės stenozės arba aortos stenozės derinys (mitralinio tricuspido malformacija, mitralinės aortos-tricuspidinės anomalijos).

Tricuspidinės stenozės priežastys

Tarp priežasčių, sukelia tricuspidinę stenozę, nustatyti veiksnius, sukelia organinį vožtuvo aparato pažeidimą, atrioventrikulinės angos funkcinė stenozė ir mechaninė kraujo tekėjimo kliūtis.

Organinės tricipidinės stenozės etiologijoje svarbiausias vaidmuo tenka reumatizmui ir infekciniam endokarditui. Tricipidinio vožtuvo reumatinis pažeidimas visuomet derinamas su aortos ir mitralinio vožtuvo pažeidimu; tuo pačiu metu pastebimas vožtuvo lapelių kietėjimas, pluoštinis žiedas, sausgyslių akordai ir papiliariniai raumenys, sintezės komisija. Dažniau tricuspidinę stenozę sukelia subendokardinė fibroelastozė, šnipinėjimo liga, Andersono-Fabrio liga, karcinoidų sindromas, sisteminė raudonoji vilkligė.

Funkcinės tricuspidinės stenozės atsiradimas paprastai siejamas su miokarditu, plaučių ir širdies nepakankamumas. Mechaninės obstrukcijos priežastys dešinėje atrioventrikulinėje angoje gali būti metastaziniai navikai (nefroblastoma, melanoma, seminoma, kepenų vėžys ir skydliaukės vėžys), Myxoma arba dešiniojo prieširdžio trombas.

Tricuspidinės stenozės klasifikacija

Tricuspid vožtuvo angų plotas paprastai lygus 3,5–4 cm2. Priklausomai nuo dešiniosios atrioventrikulinės angos ploto sumažėjimo, yra trys tricuspidinės stenozės laipsniai:

• I (lengva stenozė) – skylės dydis sumažinamas iki 3 cm2;
• II (vidutinio sunkumo stenozė) – skylės yra 1,6–3 cm2;
• III (sunki stenozė) — skylės yra mažesnės nei 1,5 cm2.

Pagal etiologiją tricuspidinė stenozė gali būti įgimta ir įgyta, organinės ir funkcinės.

Trichuspidinės stenozės hemodinamikos ypatybės

Tinkamo atrioventrikulinio atidarymo stenozė sukelia sunkumų fiziologiniame kraujo tekėjime iš dešinės skilvelio į dešinįjį skilvelį. Tuo pačiu metu diastole sukuriamas padidėjęs transtricuspid slėgio gradientas, sukeltas dėl padidėjusio slėgio dešiniajame atriume. Trumpą laiką kompensacija dėl pažeistos hemodinamikos atsiranda dėl hiperfunkcijos ir dešiniosios atrijos hipertrofijos. Tačiau tricuspidinio stenozės kompensaciniai mechanizmai yra nestabilūs ir riboti, kadangi dešiniojo prieširdžio miokardo galia yra nepakankama.

Palaipsniui didėjantis slėgis dešinėje atriumoje sukelia stagnaciją visoje venų sistemoje. Didelis kiekis kraujo kaupiasi portale ir kepenyse, taigi, hipertenzijos augimas prisideda prie ascito vystymosi, fibrozė ir cirozė.

Tricuspidinio stenozės simptomai

Kadangi išskirtinė tricuspidinė stenozė atsiranda retai, ir paprastai kartu su mitraliniu ar mitraliniu aortos defektu, iškyla kitų vice simptomų (dusulys, hemoptysis, galvos svaigimas, polinkis į alpimą). Kai širdies navikai dominuoja piktybinio proceso pasireiškimu, dėl pirminio naviko arba jo metastazių lokalizacijos.

Savo tricuspidinio nepakankamumo požymiai yra bendras silpnumas ir nuovargis, tachikardija, sunkumas ar skausmas epigastrijoje ir dešinėje hipochondrijoje. Sutrukdymas­sutrikimai: pykinimas, sprogsta, vidurių pūtimas. Tiriant pacientus, sergančius tricuspidine stenoze, cianozė nustatoma kartu su odos geltonumu, apatinės galūnės edema, ascitas, kaklo venų ir kepenų stazinis patinimas ir pulsacija. Atsižvelgiant į padidėjusį venų spaudimą, pastebima hipotenzija. Sunkios tricuspidinės stenozės metu atsiranda cirozė, išsekimas, anasarca, splenomegalia. Tricuspidinės stenozės dekompensacijos stadijoje dažnai pasireiškia flebotrombozė ir plaučių tromboembolija.

Kaip ir tricuspidinio nepakankamumo atveju, nėščios moterys, turinčios tricuspidinę stenozę, gali apsunkinti gestozės atsiradimą, placentos nepakankamumas ir priešlaikinis gimdymas.

Tricuspidinės stenozės diagnostika

Pacientų, sergančių tricuspidine stenoze, istorijoje dažnai yra požymių, kad reumatinis procesas yra tęsiamas arba sisteminės ligos. Būdingi fiziniai požymiai yra išsiplėtusios kaklo venos ir hepato-jugulinio refliukso buvimas — padidėjęs kraujagyslių pripildymas kepenyse. Širdies srities palpacijos ir perkusijos tyrimo metu nustatomas difuzinis ir padidėjęs širdies plakimas, perkelti santykinės širdies nuobodumo ribas į dešinę. Tipišką trikipidinės stenozės auscultatorinį vaizdą apibūdina garsus įkvėpimo tonas, diastolinis triukšmas, taip pat pablogėjo įkvėpimas ir mažėja Valsalva manevro metu.

EKG aptinkami dešiniojo prieširdžio hipertrofijos požymiai, kartu su vidutine dešiniojo skilvelio hipertrofija, atrioventrikulinio laidumo lėtėjimas, prieširdžių virpėjimas (su kombinuotais skliautais). Fonokardiografijos interpretavimas tricuspidinėje stenozėje apsunkina­dėl to, kad yra mitralinių ir aortos vožtuvų tuo pačiu metu.

Krūtinės ląstos rentgeno spinduliai rodo, kad dešinėje atrijoje pastebimai padidėjo, LA ir ERW kamieno ir filialų plėtra. Echokardiografijos pagalba buvo gauti tricuspidinės stenozės požymiai: atrioventrikulinės angos dydžio sumažinimas, vožtuvų sutirštinimas ir neišsamus atidarymas, dešiniojo atriumo išplėtimas, kraujo srauto greičio pasikeitimas per dešinę atrioventrikulinę angą.

Skambant dešinėje širdyje, jis aptinka slėgio gradiento padidėjimą tarp dešinės širdies kamerų diastolėje, kas yra pagrindinis tricuspidinio stenozės hemodinaminis požymis.

Tricuspidinės stenozės gydymas

Siekiant sumažinti operacinę riziką prieš operaciją, širdies nepakankamumo gydymas atliekamas skiriant druską be dietos, diuretikai, venų vazodilatatoriai, širdies glikozidai, beta adrenoreceptorių blokatoriai, antikoaguliantai, medžiagų apykaitos vaistai.

Veikimo pasirinkimas priklauso nuo defekto struktūros ir priežasčių. Pacientams, sergantiems mitraline ir tricuspidine stenoze, nustatyta dvigubo mitralinio tricuspido commissurotomy. Sujungus tricuspidinį defektą, IR sąlygomis atliekama atvira commissurotomy (tuo tarpu, kad būtų išvengta nesėkmių, tarp priekinių ir galinių sklendžių sukibimo nėra), plastikinis arba protezinis tricuspidinis vožtuvo bioprotezė. Protezai atliekami, kai pasikeičia vožtuvo lankstinukai ir subvalvulinės struktūros. Su izoliuota tricuspidine stenoze gali būti atliekamas baliono valvuloplastika.

Su širdies mikoma, atliekamas radikalus intrakavitacinio naviko pašalinimas, su metastazine obstrukcija, atliekama paliatyvioji chirurgija. Tarp galimų pooperacinių komplikacijų turėtų būti protezinis endokarditas, protezų trombozė ir kalkinimas, TELA, paravalvulinė fistulė, AV blokada.

Tricuspidinės stenozės prognozė ir prevencija

Natūralus tricuspidinio stenozės kelias yra nepalankus: vidutinė pacientų gyvenimo trukmė yra 23 metai. Mitralinių ir aortos vožtuvų būklė daro įtaką dėmės rezultatui, miokardo kontraktinė funkcija, reumatinė veikla. Pooperaciniai ilgalaikiai rezultatai yra labai vilčių: 5 metų išgyvenimas po vožtuvo pakeitimo yra 65%, po anuliavimosi – 70,4%.

Siekiant užkirsti kelią tricuspidinei stenozei, efektyviausias yra tikslinė reumato ir infekcinio endokardito prevencija, kuris turėtų būti atliekamas vadovaujant reumatologui ir kardiologui. Didelis dėmesys skiriamas lėtinės infekcijos židinių gydymui (lėtinis tonzilitas, dantų ėduonis), grūdinimas.